PIRMOS ATOSTOGOS

Prieš kelias dienas visi grįžome iš pirmųjų Aručio atostogų prie jūros! Palangoje prabuvome beveik tris savaites. Pirmom dienom buvo vėsiau, todėl ištisas dienas pravaikščiodavome parke, prie jūros ir pan. Vėliau labai atšilo ir jau keliavome į pliažą. Pliaže Aras elgdavosi kaip išprotėjęs, kaip tas žaisliukas su motoriuku - nė nespėjus jo išimti iš vežimo jau makaluodavosi rankom ir kojom ir vos tik padėdavai ant smėlio jau varydavo kur akys mato! :) Nei smėlis, nei jūro jam jokio siaubo nesukėlė, atvirkščiai - smėliu ropot laaabai patiko, o prie vandens taip ir traukdavo. Pirmą kartą privestas prie vandens Arutis pradžioj pradėjo gazdinti bangas "uuu, uuuu", o vos banga užskalaudavo jam kojytes iš kart pradėdavo juoktis, tada vėl - "uuu, uuu" ir vėl juokiasi :))) Paskui tik ir lįsdavo prie to vandens, didžiausias džiaugsmas buvo, kai nuvesdavai ji porie jūros. Maudytis Arui irgi labai patiko. Vanduo jam nepasirodė šaltas, nors man net kojas kartais geldavo... Kai įbrisdavo tik kojytem, ne nesureaguodavo, o kai užpildavom vandeniu jam pilvuką ar nugaryte net išsitiesdavo, bet ne neišsigazdavo šalto vandens.

KRIKŠTYNOS

2009-05-24 įvyko Aručio krikštynos. Aručio krikšto tėvai - dėdė Vytautas ir Jurgita.

Krikštynos vyko Kernavės bažnyčioje. Niors didelės šventės daryti neplanavome, tačiau žmonių susirinko nemažai - mūsų su Adomu šeimos, artimiausi draugai.

Keiščiausia, kad ceremonijos metu Arutis nesutiko buti niekam kitam ant ranku, išskyrus mane arba Adomą. Tad laikė jį ne krikšto tėtis, kaip priklauso, o aš arba Adomas :) Manau taip buvo todėl, kad buvo daug žmonių, visiškai svetima aplinka ir keistas dėdė (kunigas), kuris visada stovėjo priekyje, kažka jam kalbėjo ir kartais bandydavo paliesti (žegnoti)... :)) Taip pat keista, kad Arutis ne nesuverkė, kai ant galvytės jam užpylė šventinto vandenuko... Visi jau tikėjosi koncerto :)

Aručio krikšto vardas yra Gabrielius. Tad po krikštynų jis yra Aras Gabrielius. Norėjome, kad antrasis jo vardas būtų Adomas, tačiau krikšto tėtis paaiškino, kad vardai Aras ir Adomas visiškai nedera tarpusavyje (pasakė ir šventa, klausėm:) ) ir primygtinai reikalavo suteikti Arui krikšto vardą - Antanas. Galų gale radome kompromisą, kuris tiko tiek mums, tiek vardų žinovui :) krikšto tėčiui - dabar Arą pavadinome Aras Gabrielius, o vėliau dar reikės suteikti Pauliaus vardą. Kaip paaiškino krikšto tėtis, toks vardų derinys yra labai geras ir sekmingas. Tikėkimės, krikšto tėti, kaip tu sakai, taip ir bus... ;))

Na, o po ceremonijos bažnyčioj buvo balius. Krikštynos tikrai pavyko, nes tiek cereminija buvo graži, tiek balius labai linksmas :)))

PATS ATSISTOJU

Kurį laiką Arutis jau pats atsistoja ne tik pasiramstydamas i kažkurį iš mūsų ar lovytėj laikydamasis už grotų, bet ir išmoko atsistoti sunkiausioj vietoj - prie sofos. Sunkiausia ten yra todėl, kad stojantis daugiau nėra kur įsikibti, o tik už slidžios odinės sofos (juk ji statmena). Bet kai nori pasiekti ant jos stovinti kompą ir jo laidus, tai įmanoma viskas :D

SILPNYBĖ - RAIŠTELIAI :)

Kaip ir turbūt dauguma vaikų, Aras jaučia silpybę visokiems "nesamoningiems" "žaislams" - maišeliams, laidams, pulteliams, ausų krapštukams, kremų dežutėms ir pan. Jei yra padėtas žaislas ir šalia kur nutysęs laidas ar numestas tušinukas, tai būtinai čiups laidą ar tušinuką, o ne grojantį spalvotą žaislą... Bet didžiausia jo silpnybė visgi ne mobilusis telefonas ar televizoriaus pultelis, kaip daugumos vaikų, bet raišteliai. Nesvarbu ar tai batų, ar tai drabužių raišteliai, bet vos pamatęs kur kabantį, būtinai turi jį pasičiupti ir įsikišti burnon. Eis, griūs, versis, šliauš, bet savo nužiurėtą raištelį vistiek pasiims.... :)

VAIKŠTAU

Prieš savaitę Aras pirmą kartą prasiėjo po kambarį pats, įsikabinęs į vaikštuką (t.y. ne vaikšynėje, o tik prisilaikydamas, stumdamas ją). Tai dabar su siaubu laukiam kol isivažiuos ir pradės drąsiai maršuruoti kur nori...ir viską iš eilės šluoti... :))

ATSISTOJAU

Šiandien Arutis pirma kartą pats atsistojo. Prieš pora savaičių jis buvo pradėjes daryti labai mandrą judesiuką - apsiverčia ant pilvo, įsikabina rankom man į kojas arba į žemą sofą, kažkaip taip prisitraukia, kad atsistoja ant kelių ir pradeda tiesti kojas. Ir pradeda stenėti lyg sunkumus kilnodamas :))) Aš tada iš kart paimdavau vaiką ir pastatydavau, arba pasodindavau atgal. O pasirodo jis čia bandydavo pats atsistoti... O mes gi va trukdydavom vaikui... :)

Lovytėj įsikabinęs į turėklus jis taip atsistojo jau prieš geras tris savaites, bet ten labiau rankų pagalba, o štai čia pats, kojytėmis :))

SEDŽIU

Vis negalim atsistebėti, kaip gražiai Aras sėdi...:) Nors pirmą kartą pats savarankiškai jis atsisėdo penkių mėnesių, iki šešių mėnesių sėdėt mes jam neleisdavom. Saugojom stuburiuką. Kai tik atsisėsdavo, vis guldydavom... Taip ir kovojom iki pat šešių mėnesių...:) Vos suėjo šeši mėnesiai, sėdėt jau nebedraudėm. Pačioj pradžioj jis sėdėjo pasilenkęs prie kojyčių - labai jau domino pėdutės :) O praėjus savaitei jau sėdėjo labai gražiai - tvirtai, tiesia nugara. Sėdi ir žaidžia. Ir taip išsėdi puse valandos, ir jokiu bum ant šoniuko. Nu pasaka, kaip mums gražu :)))